Šiltas vasaros vakaras. Aptriušusio namo verandoje sėdi bobutė. Labai jau sena. Sėdi ir žiūri į besileidžiančią saulę. Staiga prieš ją atsiranda fėja ir sako: - Nugyvenai labai gražų gyvenimą, man labai patinki, todėl norėčiau išpildyti tris tavo norus. Bobutė baisiausiai susinervina, bet vis tiek sugalvoja, kad nori būti labai jauna. Tik pagalvoja - štai ir jauna mergaitė. Dar pagalvoja, kad visai neblogai būti gražiai. Štai ir gražuolė. Niekaip nesumąsto, ko ji dar nori, kol staiga nepamato savo mylimo katino. Apsidžiaugusi paprašo fėjos, kad tas Rainius pavirstų dailiu jaunuoliu. Fėja išnyksta, ir prieš ją vietoj katino stoja gražuolis. Toks gražus, toks linksmas - kojos babytei linksta. O jis iš lėto prieina ir švelniai šnabžda jai į ausį: - Turbūt dabar gailiesi, kad mane iškastravai ?..